- Autorė: Jojo Moyes
- Originalus pavadinimas: "Me Before You"
- Pirmą kartą išleista: 2013 07 30
- Puslapių skaičius: 432
- Goodreads įvertinimas: 4.26
Trumpas aprašymas:
Luiza Klark - paprasta mažo miestelio mergina, turinti niekuo neišskirtinį gyvenimą - šeimą, vaikiną, su kuriuo draugauja jau daugybę metų ir padavėjos darbą vietinėje kavinukėje. Vieną dieną kavinukei užsidarius mergina yra priversta ieškotis naujo darbo ir užtinka darbo skelbimą, kuriame ieškoma slaugė Vilui Treinorui, motociklo avarijoje sužalotam vyrui.
Mano nuomonė:
Labai norėjau perskaityti šią knygą jau kuris laikas, nes buvau mačiusi filmą, pastatytą pagal ją, kuris man labai patiko. O kadangi filmas man patiko, lūkesčiai šiai knygai buvo dideli. Ir jie buvo beveik pilnai pateisinti.
Rašytoja aprašydama pagrindinius knygos veikėjus - Luizą ir Vilą - nekūrė naujų literatūrinių asmenybių tipų, tiesiog paėmė jau egzistuojančius ir pridėjo jiems smulkius, pakankamai nebūdingus tokioms literatūrinėms asmenybėms bruožus. Štai, Luiza - mažo miesto mergina, gyvenanti su šeima ir turinti ilgametį vaikiną (kurį, iš tiesų, nelabai myli). Jos skiriamieji bruožai - ryškus, originalus ir pilkoje visuomenėje išsiskiriantis aprangos stilius, mielumas ir naivumas. Na, o Vilas - nuotykių ištroškęs, turtingas, pasipūtęs vaikinas, kuris po motociklo avarijos tampa paralyžiuotu nuo kaklo iki kojų ir tampa ciniku, nieko savo gyvenime nematančiu daugiau, nei skausmas. Šie aprašymai yra tik baziniai, norint geriau suprasti šių veikėjų originalumą teks perskaityti knygą, nes nenoriu daugiau apie juos rašyti, kad per daug neprispoilinčiau. 😀
Pati istorija, man patiko, nes ji buvo pakankamai originali.(ir vėl originalumą akcentuoju 😅) Yra ne viena knyga, kurioje pasakojama būtent tokio tipo veikėjų meilės istorija, bet ši turi šiokių tokių patobulinimų, kurie paverčia ją unikalia. Svarbiausi patobulinimai turbūt yra tie patys veikėjai, kurie savo neįprastomis savybėmis tokio tipo veikėjams padaro tą meilės istoriją taip pat neįprasta. Žinau, skamba banaliai, bet kaip daugiau kitaip išreikšti savo nuomonę šiuo aspektu nelabai sugalvoju.
Knygoje pasakojama ne vien meilės istorija, joje fokusuojamasi ir ties neįgalumo tema, kuri dažnai privengiama literatūroje. Ir dėl to šis kūrinys tampa tik svarbesnis - kuo daugiau šnekėsime apie neįgalumą - tuo mažiau jį stigmatizuosime. Skaitydama kitas šios knygos recenzijas pastebėjau nuomonę, kad neįgalumas knygoje yra vaizduojamas kaip dalykas, su kuriuo neįmanoma susigyventi ir tai nėra tokia neįgalumo reprezentacija, kuri reikalinga visuomenei. Mano nuomonė čia visai kitokia. Tuoj bus spoileris, taigi jeigu nenorite nieko sužinoti praleiskite tekstą iki kito geltono užrašo. Taip, Vilas niekaip nesugeba priimti savo gyvenimo tokio, koks jis yra po avarijos ir dėl to viskas baigiasi jo eutanazija. Bet tai galime priimti kaip situaciją, rodančią Vilo pasirinkimą. Knygoje buvo minimi žmonės, su kuriais bendravo Luiza, ir jie pasakojo jai, kas ir kaip jiems padėjo priimti savo neįgalumą, su juo susigyventi ir vėl būti laimingais. Šie žmonės pasirinko kitokį kelią, negu Vilas. Ir taip yra parodoma, kad ne visi Vilo pozicijoje elgiasi, kaip jis ir, kad galimybė būti laimingu egzistuoja. Aišku, šie žmonės nebuvo itin didelė istorijos dalis, galbūt jie galėjo būti parodyti aiškiau ir turėti svarbesnę partiją istorijoje, bet tas faktas, kad jie išvis buvo paminėti man yra pakankamas manyti, kad ši knyga nėra bloga neįgalių žmonių reprezentacija. Žinoma, aš pati savo gyvenime nesu susidūrusi su tokiomis situacijomis ir dėl to mano nuomonė yra susiformavusi pagal tai, ką matau medijoje. Čia baigiasi spoileriai.
Neįgalumas nebuvo vienintelė tema, nagrinėta šioje knygoje. Joje buvo narpliojama ir savirealizacijos problema. Kodėl tai vadinu problema? Ogi dėl to, kad dažnas jaunas žmogus šiame amžiuje susiduria su savirealizacijos klausimu (ne išimtis yra ir Luiza) ir tai kartais tampa tikru galvos skausmu. Taigi, tai problema. Ypač šios knygos kontekste.
Turiu ir nusiskundimą apie šią knygą. Galbūt jis kilo dėl to, kad mačiau filmą prieš skaitant knygą, o filme dažnai iškerpamos ne tokios svarbios dalys, kad istorija būtų sutrumpinta ir taptų tinkama didžiajam ekranui. Ta mano vienintelė problema su šia knyga buvo tai, kad vietomis man buvo nuobodu skaityti ir istorija atrodė per daug ištempta. Dėl to man netgi buvo prasidėjęs skaitymo blokas, dėl to teko dėti knygą į šalį ir grįžti prie jos vėliau. Bet galiausiai aš įveikiau tas nelabai man įdomias vietas ir pabaigiau knygą itin greitai. Ir labai džiaugiuosi, kad užpulta bloko jos nemečiau visam.
Apibendrindama, galiu pasakyti, kad man ši istorija turbūt labiau patiko ne dėl savo meilės istorijos (nors ir ją buvo visai įdomu skaityti. 😀), o dėl temų, kurias ji nagrinėja. O rekomenduočiau ją skaityti tiems, kurie mėgsta romantines knygas, nes vis dėlto, kad ir kaip aš daug iškėliau kitas šios knygos temas, meilė vis vien turbūt yra svarbiausia kūrinio dalis.
Mano įvertinimas: 4/5
Mano nuomonė:
Labai norėjau perskaityti šią knygą jau kuris laikas, nes buvau mačiusi filmą, pastatytą pagal ją, kuris man labai patiko. O kadangi filmas man patiko, lūkesčiai šiai knygai buvo dideli. Ir jie buvo beveik pilnai pateisinti.
Rašytoja aprašydama pagrindinius knygos veikėjus - Luizą ir Vilą - nekūrė naujų literatūrinių asmenybių tipų, tiesiog paėmė jau egzistuojančius ir pridėjo jiems smulkius, pakankamai nebūdingus tokioms literatūrinėms asmenybėms bruožus. Štai, Luiza - mažo miesto mergina, gyvenanti su šeima ir turinti ilgametį vaikiną (kurį, iš tiesų, nelabai myli). Jos skiriamieji bruožai - ryškus, originalus ir pilkoje visuomenėje išsiskiriantis aprangos stilius, mielumas ir naivumas. Na, o Vilas - nuotykių ištroškęs, turtingas, pasipūtęs vaikinas, kuris po motociklo avarijos tampa paralyžiuotu nuo kaklo iki kojų ir tampa ciniku, nieko savo gyvenime nematančiu daugiau, nei skausmas. Šie aprašymai yra tik baziniai, norint geriau suprasti šių veikėjų originalumą teks perskaityti knygą, nes nenoriu daugiau apie juos rašyti, kad per daug neprispoilinčiau. 😀
Pati istorija, man patiko, nes ji buvo pakankamai originali.(ir vėl originalumą akcentuoju 😅) Yra ne viena knyga, kurioje pasakojama būtent tokio tipo veikėjų meilės istorija, bet ši turi šiokių tokių patobulinimų, kurie paverčia ją unikalia. Svarbiausi patobulinimai turbūt yra tie patys veikėjai, kurie savo neįprastomis savybėmis tokio tipo veikėjams padaro tą meilės istoriją taip pat neįprasta. Žinau, skamba banaliai, bet kaip daugiau kitaip išreikšti savo nuomonę šiuo aspektu nelabai sugalvoju.
Knygoje pasakojama ne vien meilės istorija, joje fokusuojamasi ir ties neįgalumo tema, kuri dažnai privengiama literatūroje. Ir dėl to šis kūrinys tampa tik svarbesnis - kuo daugiau šnekėsime apie neįgalumą - tuo mažiau jį stigmatizuosime. Skaitydama kitas šios knygos recenzijas pastebėjau nuomonę, kad neįgalumas knygoje yra vaizduojamas kaip dalykas, su kuriuo neįmanoma susigyventi ir tai nėra tokia neįgalumo reprezentacija, kuri reikalinga visuomenei. Mano nuomonė čia visai kitokia. Tuoj bus spoileris, taigi jeigu nenorite nieko sužinoti praleiskite tekstą iki kito geltono užrašo. Taip, Vilas niekaip nesugeba priimti savo gyvenimo tokio, koks jis yra po avarijos ir dėl to viskas baigiasi jo eutanazija. Bet tai galime priimti kaip situaciją, rodančią Vilo pasirinkimą. Knygoje buvo minimi žmonės, su kuriais bendravo Luiza, ir jie pasakojo jai, kas ir kaip jiems padėjo priimti savo neįgalumą, su juo susigyventi ir vėl būti laimingais. Šie žmonės pasirinko kitokį kelią, negu Vilas. Ir taip yra parodoma, kad ne visi Vilo pozicijoje elgiasi, kaip jis ir, kad galimybė būti laimingu egzistuoja. Aišku, šie žmonės nebuvo itin didelė istorijos dalis, galbūt jie galėjo būti parodyti aiškiau ir turėti svarbesnę partiją istorijoje, bet tas faktas, kad jie išvis buvo paminėti man yra pakankamas manyti, kad ši knyga nėra bloga neįgalių žmonių reprezentacija. Žinoma, aš pati savo gyvenime nesu susidūrusi su tokiomis situacijomis ir dėl to mano nuomonė yra susiformavusi pagal tai, ką matau medijoje. Čia baigiasi spoileriai.
Neįgalumas nebuvo vienintelė tema, nagrinėta šioje knygoje. Joje buvo narpliojama ir savirealizacijos problema. Kodėl tai vadinu problema? Ogi dėl to, kad dažnas jaunas žmogus šiame amžiuje susiduria su savirealizacijos klausimu (ne išimtis yra ir Luiza) ir tai kartais tampa tikru galvos skausmu. Taigi, tai problema. Ypač šios knygos kontekste.
Turiu ir nusiskundimą apie šią knygą. Galbūt jis kilo dėl to, kad mačiau filmą prieš skaitant knygą, o filme dažnai iškerpamos ne tokios svarbios dalys, kad istorija būtų sutrumpinta ir taptų tinkama didžiajam ekranui. Ta mano vienintelė problema su šia knyga buvo tai, kad vietomis man buvo nuobodu skaityti ir istorija atrodė per daug ištempta. Dėl to man netgi buvo prasidėjęs skaitymo blokas, dėl to teko dėti knygą į šalį ir grįžti prie jos vėliau. Bet galiausiai aš įveikiau tas nelabai man įdomias vietas ir pabaigiau knygą itin greitai. Ir labai džiaugiuosi, kad užpulta bloko jos nemečiau visam.
Apibendrindama, galiu pasakyti, kad man ši istorija turbūt labiau patiko ne dėl savo meilės istorijos (nors ir ją buvo visai įdomu skaityti. 😀), o dėl temų, kurias ji nagrinėja. O rekomenduočiau ją skaityti tiems, kurie mėgsta romantines knygas, nes vis dėlto, kad ir kaip aš daug iškėliau kitas šios knygos temas, meilė vis vien turbūt yra svarbiausia kūrinio dalis.
Mano įvertinimas: 4/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą